Börn/Unglingar / Greinar

Umbun og refsing

Grundvallaratriši beinnar stjórnar į atferli er aš afleišingar hegšunar ķ umhverfi barns skipti mestu um žaš hvort hśn verši endurtekin. Žaš atferli sem ber įrangur fyrir barniš styrkist, en atferli sem hefur lķtil eša óhagstęš įhrif festist ekki ķ sessi. Barn sem fęr sęlgęti žegar žaš grenjar ķ kjörbśš er lķklegt til aš endurtaka öskrin viš fyrsta tękifęri. Barn sem fęr vilja sķnum framgengt meš hótunum og nöldri er ekki lķklegt til aš hętta aš nöldra. Barn sem tekst aš vķkja sér undan skylduverkum meš sķfri og gauli, sķfrar vęntanlega og gaular nęst žegar žaš vill vķkja sér undan verki. Barn sem hegšar sér vel en nżtur žess ķ engu er hreint ekki ólķklegt til aš taka upp nżja siši.

Breytingar į hegšun meš žessari ašferš beinast žannig aš žvķ aš minnka eša auka tķšni atferlis. Einkum er žį lögš įhersla į hlutlęgt atferli, žaš er aš segja hegšun sem hęgt er aš sjį, nįnast festa į filmu. Žannig er reynt aš nį tökum į afmörkušu atferli eins og žvķ aš sparka, lemja og grenja, fremur en aš nį tökum į mjög vķštęku eša óįžreifanlegu atferli eins og óžekkt eša ólund. Uppalandinn reynir aš stjórna afleišingum žessa afmarkaša atferlis, barn fęr ekki vilja sķnum framgengt meš žvķ aš berja, hóta eša blóta, heldur meš kurteislegri hegšun. Athyglin beinist ekki aš óljósum hugtökum eins og įrįsarhneigš, öfundsżki eša minnimįttarkennd, heldur aš vel skilgreindu og greinilegu atferli og sambandi žess viš umhverfiš. Hegšun sem foreldri vill breyta er mętt meš sérstökum višbrögšum eša višurlögum sem draga śr tķšni hennar. Vilji foreldri stušla aš tiltekinni hegšun reynir žaš aš tryggja aš barniš njóti žess einhvern veginn žegar žaš hegšar sér eins og óskaš er.

Tķšni athafnar

Sį sem vill breyta hegšun barns meš žessum hętti veršur aš taka miš af tķšni hennar įšur en hafist er handa. Tķšnin aušveldar samanburš, bęši til žess aš hęgt sé aš įtta sig į žvķ hvort įrangur hafi nįšst og til žess aš įtta sig į žvķ hvort žessi hegšun sé yfirleitt žannig aš henni žurfi aš breyta. Tökum dęmi af fimm įra strįkpjakki sem sparkar ķ móšur sķna eša föšur. Fyrsta spurningin yrši žį ekki: Hvaša hręšilega įrįsarhneigš er žetta? Hatar drengurinn foreldra sķna? Veršur hann ofbeldisseggur žegar hann veršur stór? Heldur vęri spurt: Viš hvaša ašstęšur gerist žetta? Hvaš gerist? Hversu oft kemur žaš fyrir?

Ef ķ ljós kemur aš žetta gerist tvisvar į įri, žegar barniš er öržreytt og žarf aš lįta eitthvaš į móti sér, er ólķklegt aš sérstök ašstęšustjórn breyti žar miklu um. Žarna vęri um aš ręša fįtķša hegšun og kannski skiljanlega hjį skapmiklum strįk, nokkuš sem bśast mętti viš aš eltist af honum įn sérstakra ašgerša. Komi hins vegar ķ ljós aš drengurinn sparkar ķ móšur sķna eša föšur oft ķ viku, jafnvel oft į dag eša alltaf žegar honum rennur ķ skap, žį er full įstęša til aš taka sérstaklega į mįlinu. Ešlilegt er aš miša viš hversu oft žetta atferli kom fyrir ķ upphafi žegar metiš er hvort einhver įrangur hafi nįšst. Segjum aš barniš sparki ķ pabba sinn fimm sinnum į dag įšur en ašgeršir hefjast. Eftir žriggja vikna ašgeršir sparkar barniš ennžį ķ hann fimm sinnum į dag. Žį eru ašgerširnar greinilega gagnslausar og žarfnast endurskošunar. Hafi tķšnin hins vegar hrapaš nišur ķ eitt spark į dag žį er kannski til einhvers barist.

Višurlög

Séu afleišingar hegšunar barna skošašar vandlega kemur aušvitaš ķ ljós aš afleišingar geta veriš margs konar, bęši sjįlfkrafa og skipulagšar. Börn lęra aš hjóla ef žau fį aš ęfa sig įn žess aš žeim séu veitt sérstök veršlaun. Verši hegšun žannig sjįlfkrafa, veki įhuga barnsins įn sérstakra ašgerša, er aušvitaš óžarft aš bęta viš sérstakri umbun. En žessu er ekki til aš dreifa um alla hegšun. Aušvitaš vęri hreint dįsamlegt ef allri góšri hegšun vęri stżrt sjįlfkrafa, žannig aš börn lęršu lexķurnar sķnar meš gleši, pössušu yngri systkini meš įnęgju og yndu žess ķ milli viš leik og störf, syngjandi og kvešandi. Žvķ er žó ekki alltaf til aš dreifa. Žaš veršur aš kenna börnum żmislegt meš sérstökum tilfęringum.

Algeng ögunarleiš er aš refsa barni fyrir slęma hegšun. Lķkamlegar refsingar eru aš vķsu ekki algengar nś til dags en nöldur og skammir žeim mun algengari. Refsingar einar sér eru ólķklegar til aš draga varanlega śr óęskilegri hegšun. Žęr fela oft ķ sér tilfinningavišbrögš sem flękja mįlin, bęši hjį uppalendum og börnum. Foreldrarnir fyllast oft efasemdum og jafnvel sektarkennd og börnin illsku, auk žess sem hegšunin sękir oftast ķ sama horf eftir aš refsingum linnir. Žaš er žvķ mikilvęgt aš nota refsingar sem ekki hafa žessa annmarka.

Meginreglan sem styšjast mį viš ķ žessu efni er aš višurlög feli ķ sér dįlitla skeršingu réttinda, nokkra truflun į venjulegri framvindu, fremur en strķšan straum óžęginda af einhverju tagi. Žessar refsingar eru žannig valdar aš foreldrar geti beitt žeim strax og įn žess aš skammast sķn. Oft eru refsingar foreldra of harkalegar vegna žess aš žeir beita žeim ekki fyrr en žeir eru oršnir bįlreišir. Žį hefur reišin kraumaš ķ žeim, stundum ķ langan tķma, og žeir sitja alltaf į sér žangaš til žeir missa alveg žolinmęšina og um leiš stjórn į eigin hegšun. Refsingin veršur žį of harkaleg, sęrir barniš fremur en aš kenna žvķ og dregur mįtt śr foreldrinu fremur en aš veita žvķ stjórn į ašstęšum.

Refsingar eiga aš koma strax ķ kjölfar yfirsjónar. Best er ef foreldrar hafa haft rįšrśm til aš skżra fyrir barninu aš tiltekiš atferli sé óęskilegt og nś žurfi aš kenna barninu aš lįta af žvķ. Lżsing žessa atferlis veršur aš vera hlutlęg fremur en óljós, bęši til žess aš barniš skilji viš hvaš er įtt og til žess aš ljóst sé hvenęr refsingu skuli beitt og hvenęr ekki. Žaš er aušveldara aš skilja aš ekki megi klķpa eša bķta litla bróšur en aš skilja aš ekki megi vera vondur viš hann eša sżna honum įreitni. Žegar barniš skilur hvaš er bannaš og veit af višurlögunum sem koma ešlilega og įreynslulaust, dregur žaš oftast verulega śr žvķ atferli sem er ķ brennidepli. Refsingin veršur lķka skżr og óumflżjanleg, en stjórnast ekki af duttlungum eša ólund foreldris žann daginn. Višbrögšin verša aš henta aldri barns.

Žessi ašferš er aušvitaš ómöguleg žegar hegšun er ekki viljastżrš. Varla er hęgt aš bśast viš aš hvķtvošungum sé refsaš, enda er hegšun žeirra ašeins sjįlfrįš aš litlu leyti. Žau višurlög sem eru algengust og gefa besta raun hjį litlum börnum er aš taka žau śr umferš skamma stund um leiš og žau hafa hegšaš sér ósęmilega. Žetta er stundum kallaš aš setja žau ķ skammarkrók.

Krókur

Hugmyndin aš baki skammarkróki er aš lįta óęskilega hegšun hafa nįnast engar afleišingar, hvorki hagstęšar né beinlķnis refsandi eša ógnvęnlegar. Barniš er einfaldlega tekiš śr umferš og žaš sett į staš žar sem lķtiš sem ekkert er viš aš vera. Sumir segjast hafa notaš žessa ašferš, en įn įrangurs. Žegar vel er aš gįš hafa žeir hent börnum ķ bręši inn ķ einhver skśmaskot og sagt žeim aš dśsa žar žangaš til žau séu oršin almennileg. Žaš er misheppnuš leiš. Skammarkrókur į ekki aš vera ógnvekjandi eša hręšilegur. Börn žurfa ekki aš vera hįgrįtandi žar inni, žar į ekki aš vera myrkur og žaš er alveg ónaušsynlegt aš lęsa. Vistin žarf heldur ekki aš vera löng, hįlf til ein mķnśta er alveg nóg. Bošskapurinn er: Afleišingar leišindahegšunar og stęla eru žęr aš manni er vķsaš frį dįlitla stund.

Sé žessari ašferš beitt žarf aš athuga nokkur atriši. Ķ fyrsta lagi į aš velja skynsamlega žęr athafnir sem leiša til króksvistar. Hśn į aš koma ķ kjölfar yfirsjóna sem greinilega er įstęša til aš vinna gegn, yfirsjóna sem rętt er um viš barniš. Žaš į ekki aš vķsa börnum ķ skammarkrók ķ tķma og ótķma, ekki ķ hvert sinn sem žau pirra einhvern dįlķtiš. Žaš missir alveg marks.

Ķ öšru lagi į skammarkrókurinn aš vera nįnast ešlileg afleišing yfirsjónar. Sį sem dettur ķ vatn blotnar. Sį sem sparkar ķ foreldra sķna, hótar öllu illu, grenjar eša sķfrar heilu og hįlfu stundirnar er settur ķ smįstraff. Žaš žarf ekki aš verša umręša ķ hvert sinn um žaš hvort refsingin sé réttlįt. Henni er einfaldlega beitt žegar hin óęskilega og vel skilgreinda hegšun hefur įtt sér staš.

Ķ žrišja lagi į barn aš losna jafnįtakalaust śr skammarkróknum og žaš fer ķ hann. Žaš žarf ekki mikiš tilfinningauppgjör ķ lok króksvistar. Nóg er aš segja eitthvaš į žessa leiš: "Jęja, vinur, nś ertu laus. Žś veist aš žś fórst inn vegna žess aš žś kleipst litla bróšur og ég held aš žér takist betur nśna aš stilla žig. Hvaš heldur žś?"

Žetta er leiš til aš draga śr leišindahegšun barna į fljótvirkan og įtakalķtinn hįtt. Varla žarf aš minna į aš žetta er ekki, frekar en ašrar uppeldisašferšir, hin eina sanna og rétta leiš. Félags? og tilfinningažroski byggist ekki į snišugum skammarkróksvistunum eingöngu.

Önnur višurlög

Aušskilin og tiltölulega įtakalķtil višurlög eru žegar börnum er tķmabundiš meinašur ašgangur aš einhverju sem žeim žykir skemmtilegt, til dęmis sjónvarpi, spilum, kvöldlestri, frjįlsum leik, śtivist eša ķžróttaiškun. Žessi atriši eru nefnd vegna žess aš žau eru dęmi um athafnir sem lķklegt er aš börn višhafi ótilneydd og sękist eftir. Žau eru aušvitaš ekki nefnd vegna žess aš žessar athafnir séu óęskilegar. Foreldri veršur aš sżna varkįrni og velja višurlög sem gera barninu ekki óešlilega erfitt fyrir eša trufla žaš. Meginhugmyndin er aš barn er tekiš śr umferš um stundarsakir og žvķ meinašur ašgangur aš einhverjum gęšum. Žannig mį foršast aš beita um of žeirri tegund refsingar sem felst ķ nöldri, sķfelldum skömmum, móšgunum, sįrindum og nišurlęgingu. Refsing į aš vera ķ samręmi viš yfirsjón. Refsigleši fulloršinna er stundum meiri en žörf er į. Engin žörf er į aš banna barni aš hitta félaga sķna ķ mįnuš eša meina žvķ aš horfa į sjónvarp ķ margar vikur vegna smįvęgilegrar yfirsjónar. Styttra tķmabil er nęgilegt og aušvitaš aušveldara ķ framkvęmd. Straffiš veršur vitaskuld aš koma, eins og ašrar refsingar, til dęmis skammarkróksvist, beint ķ kjölfar óęskilegrar hegšunar. Umręša um įstęšur refsingar og um įstęšur reglunnar er lķka ešlilegur hlutur, eins og skżrt var fyrr ķ pistli um samręšur.

Žaš mį ķmynda sér margar ašrar tegundir višurlaga. Aldur barns og skapgerš skiptir aušvitaš mestu um žaš hvaš megi teljast ešlilegt. Žaš fer eftir aldri barns og matarlyst, hvort ešlilegt er aš lįta žaš missa af eftirlętisįbęti sķnum vegna yfirsjóna. Žaš gęti veriš ešlileg og eftirminnileg įminning til tónelsks unglings aš meina honum aš spila į gręjurnar sķnar eitt kvöld vegna žess aš hann hafi ķ engu sinnt vinsamlegum fyrirmęlum eša stašiš viš gerša samninga um ešlilegan hljómstyrk. Ungmenni sem sjaldan spilar plötur lętur sér aušvitaš fįtt um finnast žó aš tękin séu aftengd ķ nokkrar klukkustundir. Žaš veršur hver aš meta fyrir sig hvenęr börn hafa tekiš śt nęgan žroska til aš žeim gagnist žessi ašferš og hvaša tegundir višurlaga henta žeim. Žaš er hęgt aš hrópa "nei" į eins įrs barn žegar žaš rótar ķ blómapotti en sama ašferš dugir ekki į ungmenni sem teygir sig eftir bjórglasi. Foreldri fimm įra barns ręšur sannarlega yfir umhverfi žess og mestu af žvķ sem barninu finnst merkilegt. Žaš getur skert sjónvarpssżn barnsins dįlķtiš, eitt kvöld eša ķ fimm mķnśtur, sett barniš ķ skammarkrók, dregiš śr gómsętum eftirrétti, tekiš fyrir vikulega sundferš og fleira og fleira. Foreldri sautjįn įra unglings hefur engan veginn jafneinhlķta stjórn į umhverfi hans. Unglingurinn lętur sig einfaldlega hverfa ef allar agaleišir ganga śt į einhvers konar réttindaskeršingar.

Umbun

Hluti af ašstęšustjórn felst ķ žvķ aš huga aš barni og hegšun žess įn žess aš žaš sé aš gera eitthvaš af sér. Stundum žykir foreldrum ekkert įkjósanlegt ķ fari barns. Foreldrinu finnst aš barniš lįti öllum illum lįtum allan daginn alla daga og žaš žurfi sķfellt aš elta barniš um hśsiš meš skömmum. Slķkt įstand getur žróast vegna žess aš barn getur ekki vakiš athygli į sjįlfu sér nema žaš sé fariš aš valda skemmdum eša stofna sér og öšrum ķ hęttu. Žį getur komiš upp sś žversagnarkennda staša aš skammir og įvķtur foreldris, sem ętlaš er aš stjórna barninu og minnka óžekkt žess, eru kannski einmitt žaš sem višheldur óžekktinni. Barniš hegšar sér žį illa til žess aš fį einhver višbrögš frį umhverfi sķnu. Žetta mį mešal annars foršast meš žvķ aš lįta barn njóta žess į einhvern hįtt žegar žaš hefur hegšaš sér vel. Veršlaunin žurfa ekki aš vera stórfengleg. Žau geta veriš klapp į kollinn, hrós eša dįlķtil umbun.

Stundum er žessari ašferš beitt meš mjög formlegum hętti til žess aš auka tķšni góšrar hegšunar. Börnum er žį gert kleift aš vinna sér inn prik, stjörnur eša punkta meš góšri hegšun, til dęmis fyrir aš hafa lokiš tilteknu verki į tilskildum tķma eša fyrir aš halda óeirš eša ósišum ķ lįgmarki. Slķkum ašferšum į ekki aš beita nema žeirra sé žörf. Žaš er til dęmis vafasamt aš byrja aš veita sérstök veršlaun fyrir hegšun sem į sér staš hvort eš er, įn allra veršlauna. Ef Saxi litli er aš lęra į lśšur og ęfir sig umyršalaust er aušvitaš óžarfi aš veršlauna hann mikiš fyrir ęfingarnar. Aušvitaš mį veita honum eftirtekt, hrósa honum og bśa honum góš skilyrši til ęfinga, en sérstakt umbunarkerfi er óžarfi. En vilji Saxi ekki ęfa sig, en talar sķfellt um aš eignast eitthvert leikfang eša aš komast ķ bķó, mį semja viš hann, til dęmis um aš bķóferšin sé tķu eininga virši og hann fįi eina einingu fyrir hvern hįlftķma sem hann ęfir sig į hljóšfęriš.

Hugsunin aš baki slķku kerfi er sś aš gera samband milli hegšunar og afleišingar skżrt og greinilegt. Žess vegna eru veršlaun sem veitt eru mjög lķtil, en žau eru veitt strax ķ kjölfar réttrar hegšunar. Mikilvęgt er aš ekki hlaupi veršbólga ķ veršlaunagjöfina eša aš lķfiš verši allt ein kauptķš fyrir barniš. Žaš er lķka rétt aš athuga aš ekki žarf aš veita veršlaun ķ hvert einasta skipti, nema kannski rétt ķ byrjun žegar reynt er aš laša fram fįtķša hegšun. Ef foreldri žykir til dęmis mikilvęgt aš fį barn til aš bursta tennur eftir hverja mįltķš mį veita einhver smįveršlaun, stjörnu į blaš eša lestur śr Andrésblaši, fyrst ķ hvert skipti en sķšan öšru hverju. Markmišiš er aušvitaš žaš aš barniš taki sķšan aš bursta tennurnar reglulega įn allra veršlauna, en žaš er alls ekki vķst aš žaš gerist. Žetta er leiš til aš nį athygli barna, en hśn krefst eftirlits og frumleika. Ef tannburstun er haldiš aš barni meš žvķ aš veita žvķ sérstaka athygli, mį eins bśast viš žvķ aš tannburstun linni eitthvaš žegar athyglin hverfur alveg. Žumalfingursregla sem beita mį žegar leitaš er įrangursrķkra leiša til stjórnar er aš nota ašstęšur sem barn sękist eftir sem umbun fyrir aš žaš ljśki verkum sem žaš gerši ekki įn sérstakra rįšstafana. Žaš er ekki vķst aš žaš sem er ešlilegt keppikefli fyrir eitt barn sé eftirsóknarvert fyrir annaš. Žaš stošar lķtiš aš lofa barni vķsnasöng ef žaš hefur engan įhuga į vķsum.

Eins veršur aš huga aš žvķ aš žegar žessari ašferš er beitt į formlegan hįtt meš stjörnugjöf eša punktakerfi į hegšunin sem umbunaš er fyrir aš vera vel skilgreind og umbunin į aš koma sem fyrst eftir aš hegšunin hefur įtt sér staš. Žaš er ekki ķ anda žessarar ašferšar aš segja: Ef žś veršur almennileg ķ vetur skal ég gefa žér hjól ķ vor. Umbunin er alltof fjarlęg, engin merki um aš hśn sé vęntanleg eru til stašar og sś hegšun sem krafist er er illa skilgreind. Ešlilegra vęri aš hegšunin vęri vel skilgreind, til dęmis aš ęfa sig į hljóšfęri ķ tiltekinn tķma eša reikna tiltekinn fjölda dęma og umbunin fyrir hvert višvik vęri sķšan dįlķtiš merki, sem safna mętti saman og innleysa fyrir stęrri veršlaun. Žį vęri sambandiš milli umbunar og hegšunar skżrara og barniš gęti samt unniš skref fyrir skref aš fjarlęgu marki.

Varnašarorš

Sumir spyrja: Er žetta ekki bara ömurleg kaupmennska? Er ekki veriš aš mśta börnum til aš gera hlutina? Er žetta kannski ómannśšleg ašferš sem gerir fólki tamt aš lķta į börn sķn sem dżr sem žarf aš temja? Žvķ er fyrst til aš svara aš oršiš mśtur į aušvitaš alls ekki viš hér, žaš er einkum notaš um greišslur til spilltra embęttismanna fyrir aš gera ekki skyldu sķna. En hvaš um kaupmennskuna? Efnishyggjuna? Dżratamningarnar? Er žetta kannski fyrsta skrefiš ķ žį įtt aš góš hegšun barnsins verši söluvara og sišferši žess žar meš falt fyrir peninga?

Aušvitaš hafa einhverjir misnotaš žessa ašferš og lįtiš eins og hśn leysi fólk undan žvķ aš vera manneskjur. Allar ašferšir eru einhvern tķma misnotašar af einhverjum. En stjórn ašstęšna felst hvorki ķ aš lķta į börn sem dżr né mangara sem selja góša hegšun gegn gjaldi. Ašferšin er leiš til žess aš nį athygli barna, leiš sem gefst oft vel žegar ašrar ašferšir hafa mistekist, žar sem sneitt er hjį žeirri miklu notkun gagnslausra refsinga og neikvęšs nöldurs sem oft einkennir uppeldi; leiš žar sem įhersla er lögš į aš hlutlęgt mat skipti mįli žegar hegšun barna er metin; leiš žar sem lagt er til aš börnum sé ekki bara sinnt žegar žau hegša sér illa, heldur lķka žegar žau standa sig vel.

Žaš er žvķ ešlilegra aš hugsa um žessa ašferš sem samband įbyrgšar og réttinda en aš lķta į hana sem kaupskap. Barninu eru sett skilyrši: Hver er sinnar gęfu smišur. Žeir sem borša matinn möglunarlaust fį möndlur eftir matinn, ašrir ekki. Žegar tennurnar hafa veriš burstašar og barniš er hįttaš eru sungnar vķsur eša lesnar sögur, ekki fyrr. Žegar lexķurnar hafa veriš lesnar, žį fyrst er kveikt į sjónvarpinu. Žetta žarf ekki aš setja upp sem einhverja kaupmennsku og žetta eru aušvitaš ónaušsynlegt į heimilum žar sem allt gengur sjįlfkrafa įn atbeina uppalenda. En žau heimili eru fį.

Ķ öšru lagi mį nefna aš allir foreldrar beita einhvers konar stjórn. Sumir telja sig vera į móti henni sem uppeldisašferš, żmist vegna žess aš hśn geri lķtiš śr börnum eša vegna žess aš hśn sé sišferšilega nišurlęgjandi og vélręn, en nota hana žó leynt og ljóst. Žeim finnst žó allt ķ lagi aš segja: Ef žś veršur góšur ķ skólanum ķ vetur fęršu hest ķ vor. Ķ slķku tilviki er undir hęlinn lagt aš barniš įtti sig į til hvers er ętlast af žvķ. Samband milli hegšunar og veršlauna er fremur óljóst. Žaš aš vera góšur getur žżtt żmislegt, voriš getur virst langt undan og žęr kröfur sem žarf aš uppfylla til žess aš eignast heilan hest eru lķklega óskiljanlegar.

Foreldrar bregšast ólķkt viš hegšun barna sinna eftir žvķ hver hegšunin er. Sumir segjast vera į móti stjórn į ašstęšum barna vegna žess aš hśn sé nišurlęgjandi. En žeim finnst svo allt ķ lagi aš kaupa sér friš meš sśkkulašigjöfum žegar börn eru óróleg. Hvaša hegšun eykur žaš? Eša žeir nöldra og rexa heilu og hįlfu dagana ķ smįbörnum sem skilja ekki nema helming af žvķ sem sagt er og eiga afar bįgt meš aš skilja hvaša lęti žetta eru, halda loks aš žetta eigi bara aš vera svona.

Ķ žrišja lagi leysir žessi ašferš foreldra ekki undan neinni įbyrgš. Ašferšin er ekki sjįlfkrafa ferli sem skilar örugglega įbyrgšarfullum og glöšum börnum. Hana veršur aš nota skynsamlega. Žaš er klaufaskapur ef ašferšin er lįtin žróast til nišurlęgjandi verslunar meš góša hegšun, sem getur gerst ef foreldrar ofnota efnislega umbun og lofa ķ sķfellu sęlgęti eša fé fyrir smįvišvik eša ef foreldrar sinna ķ engu umręšu viš börnin um reglur sķnar og ašferšir, ręša hvorki um sjįlfsstjórn né įbyrgš, heldur ofnota žaš einfalda samband sem hęgt er aš nį fram milli hegšunar og veršlauna. Žaš getur veriš freistandi og žęgilegt aš kaupa sér sķfellt friš meš sśkkulašistykkjum og smįaurum en enginn heilvita mašur kallar žaš uppeldisašferš. Umbun getur veriš félagsleg, svo sem athygli, leyfi til annarra athafna og ótal margt annaš. Žaš er ófrumleg stjórnunarleiš aš borga börnum ķ tķma og ótķma fyrir minnstu višvik.

Stjórn ašstęšna sem uppeldisašferš felst ķ athugun į sambandi milli hegšunar og afleišinga hennar. Einhverjir sjį kannski enga leiš til aš hressa upp į žetta samband ašra en žį aš bjóša borgun eša góšgęti. Svo takmarkaš hugmyndaflug er śt af fyrir sig ekki vandi ašferšarinnar. Ašferšin krefst athygli og hugmyndaflugs foreldra. Hśn er ekki lausn į lķfsgįtunni eša einhlķt lķfsspeki sem leysir sjįlfkrafa allan vanda. En hśn beinir athygli uppalenda aš hlutlęgum ašstęšum sem unnt er aš breyta og hafa žannig įhrif į hegšun.

Um fyrirmyndir

Uppalendur verša lķka aš huga aš žvķ aš börn lęra af żmsu öšru en beinum afleišingum hegšunar. Žau lęra til dęmis af žvķ sem fyrir žeim er haft, bęši žaš sem slęmt er og gott. Nokkrar athuganir benda meira aš segja til žess aš ósišir berist greišar en góšir sišir frį fulloršnum til barna. Mįttur fyrirmynda kemur mešal annars fram ķ žvķ hvernig börn laga sig aš hegšun žeirra sem žau meta og telja snjalla. Reynsla fólks og flestöll speki stašfestir aš žegar fyrirmęli eru: "Geršu žaš sem ég segi, ekki žaš sem ég geri" er hvaš minnst von um įrangur. Ef kenna į barni aš nota bókasafn er lķklegra aš žaš lęri žaš ef žaš fęr aš koma į safniš meš öšrum sem žaš metur mikils og sjį hvernig fariš er aš, en ef žvķ er einfaldlega uppįlagt aš fara nś į safniš og ef žaš geri žaš fįi žaš smjörköku frį foreldri sem aldrei lķtur ķ bók. Eigi barn aš lęra aš sinna verkefni ķ ró og spekt, žarf žaš aš hafa séš einhvern vinna rólega aš verkefni. Žaš er ólķklegt aš žaš nęgi aš móšir ępi reglulega aš barninu milli žess sem hśn slekkur į örbylgjuofninum og kveikir į sjónvarpinu: "Geturšu ekki veriš róleg, stelpa?" Eigi aš temja barni frišsemd veršur žaš ekki gert meš barsmķšum. Bindindisįminning drukkins foreldris til ungmennis sem er aš fara śt meš félögunum geigar trślega einnig. Žeir sem rannsakaš hafa įhrif fyrirmynda hafa sżnt į sannfęrandi hįtt hvernig fyrirmyndir móta hegšun barna. Žeir leggja įherslu į aš veiti barn einhverri hegšun athygli og fįi tękifęri til aš ęfa hana, geti žaš lęrt meira af fyrirmyndum en mann grunar. Börn lęra helst af žeim sem žau bera viršingu fyrir eša tengjast tilfinningalega, enda er lķklegast aš žau veiti žvķ fólki mesta athygli. Žar žarf ekki bara aš vera um vini og venslamenn aš ręša, heldur lęra börn lķka af öšrum sem žeim sżnist vera fķnt fólk, ķžróttagörpum, kvikmynda? og sjónvarpsleikurum, hverfishetjum og tónlistarköppum. Svona rannsóknir į nįmi undirstrika lķka aš verulegur munur getur veriš į žvķ sem börn geta eša kunna og žvķ sem žau gera. Žannig getur barn vel vitaš hvernig eitthvaš er gert žótt žaš geri žaš ekki, vegna žess aš įhuga eša hvatningu vantar.

Kennarar og uppalendur notfęra sér oft herminįm eša nįm eftir fyrirmyndum til žess aš kenna börnum nżja fęrni. Dęmin eru óteljandi žar sem fyrirmynd hjįlpar barni viš nįm. Hér mį nefna aš kenna barni aš hringja, tala ķ sķma, fitja upp į samręšum viš fólk, setja flugdreka į loft, spila, leika leiki, leysa žraut og lesa ljóš upphįtt. Til žess aš nįmiš beri įrangur veršur barniš aš veita fyrirmyndinni nįna athygli, fį ašstoš viš aš leggja fęrnina į minniš, fį tękifęri til aš ęfa sig rękilega og fį hvatningu til žess aš sżna hvaš žaš getur.

Einnig mį geta žess aš sé ętlunin aš kenna barni eitthvaš nżtt, til dęmis eitthvaš sem žaš er smeykt viš, er ešlilegast aš byrja smįtt og lįta žaš smįm saman takast į hendur erfišari verk. Ef barn er vatnshrętt er til dęmis vęnlegast aš kenna žvķ smįm saman aš umgangast og eiga viš vatn, fyrst aš sulla ķ skįl, sķšan ķ vaski og ķ baši. Sś kenning aš best sé aš neyša žaš umsvifalaust ķ sund er lķkleg til aš valda vandręšum. Žį hjįlpar lķka barni aš sjį jafnaldra sķna rįša viš hegšun sem žaš óttast.

Siguršur J. Grétarsson, sįlfręšingur og Sigrśn Ašalbjarnardóttir, uppeldisfręšingur

 

Til baka

Prentvęn śtgįfa 

Skošanakönnun

Hefur ślit lķkama žķns mikil įhrif į hvernig žér lķšur meš sjįlfa/n žig ?
Svarmöguleikar

Skrįning į póstlista

Tölvupóstfang
Skrįšu žig į póstlista persona.is til aš fį fréttir og tilkynningar frį okkur ķ framtķšinni.