Tilfinningar / Greinar

Tilfinningar og gešshręringar

Flokkun tilfinninga

Tilfinningar okkar eru ekki allar af sama bergi brotnar. Svo mjög er žeim ólķkt fariš aš viš gętum freistast til aš spyrja hvaš ķ ósköpunum tannpķna og heimshryggš, stolt og žorsti, gleši og ótti eigi sameiginlegt annaš en aš falla undir hiš óljósa hugtak tilfinning, hugtak sem nęr yfir alls kyns gešbrigši, langanir, įstrķšur, kenndir og sķšast en ekki sķst, gešshręringar. Sķšustu tuttugu įrin eša svo er oršiš vištekiš aš skipta tilfinningum (e. "feelings") ķ tvo meginflokka: annars vegar kenndir (e. "feels" eša "raw feelings") og hins vegar gešshręringar (e. "emotions"). Į sama tķma hefur svokölluš vitsmunakenning um gešshręringar oršiš allsrįšandi mešal sįlfręšinga og heimspekinga sem fjallaš hafa um tilfinningalķfiš.

Hvergi er hęgt aš ganga aš vķsum neinum tęmandi lista yfir allar mannlegar gešshręringar. Reiši er gešshręring, sem og samśš, mešaumkun, ótti, sorg, blygšun, öfund, afbrżšisemi, gleši, stolt og išrun. Enn fleiri tilfinningar eiga óumdeilanlega heima į žessum lista; um ašrar leikur tvķmęlum. Žess ber aš geta aš žegar getiš er einstakra gešshręringa hér aš nešan er alla jafna įtt viš stundlegar gešshręringar, ž.e.a.s. gešshręringar sem vara ķ įkvešinn tķma: "Pétur er alveg žręlafbrżšisamur śt ķ Dag sķšan Sigga sagši Pétri upp og fór aš vera meš Degi." Aušvitaš kann Pétur aš hafa veriš afbrżšisamur gagnvart Degi ķ gęr lķka af einhverju öšru tilefni, og ef til vill veršur hann einnig afbrżšisamur į morgun af žessari eša einhverri annarri įstęšu. Viš vęrum žó enn aš fįst viš stundlegar tilfinningar. Ef allar žessar stašreyndir um Pétur stęšust vęri į hinn bóginn ekki śr vegi aš lżsa honum almennt sem "afbrżšisömum einstaklingi". En žar meš vęri ekki lengur um aš ręša stundlega gešshręringu heldur varanlegt skapgeršareinkenni: žį hneigš aš finna einatt til gešshręringarinnar afbrżšisemi viš įkvešnar ašstęšur.

Annaš ber aš nefna: Žótt įst, vinįtta og leti séu stundum tekin sem dęmi um gešshręringar er slķkt vafasamt žar sem žau eiga meira skylt meš flóknum skapgeršareinkennum, hneigšum, en einstökum gešshręringum. Įstfangni mašurinn finnur til gleši ķ örmum įstvinu sinnar, afbrżšisemi er hśn gefur öšrum undir fótinn, reiši žegar hśn er misrétti beitt o.s.frv. En hępiš viršist aš lżsa įstinni sem einstakri, sjįlfstęšri gešshręringu, utan og ofan viš allar hinar sem hśn vekur.

Hvaša samkenni hafa gešshręringar žį og hvaš greinir žęr frį einberum kenndum? Til aš skilja mun kennda og gešshręringa og um leiš kjarnann ķ hinni rķkjandi vitsmunakenningu um gešshręringar er ekki śr vegi aš huga aš žeim tveimur meginkenningum sem mótušu sżn fręšimanna į tilfinningar į öndveršri 20. öld og fram yfir hana mišja: skyn- og atferšiskenningu.

Skynkenning um gešshręringar

Samkvęmt skynkenningu er žaš hin óbrotna skynjun eša "upplifun" sem gerir tilfinningu aš įkvešinni gešshręringu og greinir hana frį öšrum slķkum. Ķ hugskoti okkar birtist allt ķ einu skynjanlegur eiginleiki sem viš sjįlf (og ašeins viš sjįlf) eigum ašgang aš meš sjįlfsskošun. Ég er afbrżšisamur žegar ég finn fyrir hinni sérstöku kennd sem tilheyrir afbrżšisemi og er ešlisólķk öšrum kenndum sem ég žekki einnig af eigin raun: kenndum er auškenna reiši, blygšun o.s.frv. Viš sjįum aš skynkenningin leggur žannig ķ raun aš jöfnu gešshręringu og upplifaša kennd. Fylgismenn hennar voru žó į öndveršum meiši um uppruna eša orsakir kenndanna, hvort žęr teldust umfram allt sįlręns ešlis eša hvort skżra mętti tilvist žeirra meš hreinum lķfešlisfręšilegum hętti. Er blygšun til dęmis einhvers konar "innri upplifun", af "andlegu" tagi, eša felst hśn ekki ķ öšru en skynjun lķfręnna ferla: aukins blóšstreymis sem hleypir roša ķ kinnar okkar, kökks ķ hįlsi og žar fram eftir götunum?

Segja veršur hverja sögu eins og hśn gengur og svo vill til um skynkenninguna aš forsendur hennar dagaši smįm saman uppi. Sįlfręšingar gįfust fljótt upp į sjįlfsskošunarašferšinni. Nįttśran reyndist ekki hafa gefiš manninum "glugga į brjóstiš" svo aš hann gęti gengiš śr skugga um žaš meš vissu hvaš honum byggi innanrifja. Fyrr en varši kom žannig ķ ljós aš nišurstöšur sjįlfsskošunar voru ķ besta falli ósambęrilegar, ķ versta falli öldungis ómęlanlegar og huglęgar. Einn gat lżst išrun sinni sem magapķnu, annar sem möru er hvķldi į honum, sį žrišji sem samviskubiti (hvaš sem žaš merkir nįkvęmlega) og žannig ķ žaš óendanlega. Sami einstaklingurinn kunni jafnvel aš lżsa skynjun sömu gešshręringar į ólķkan hįtt ķ ólķk skipti. Hver var žį hin rétta kennd, sś sem auškenndi gešshręringuna išrun?

Hér reyndist fleira til vansa en žaš eitt aš annmarki vęri į sjįlfsskošunarašferšinni. Mergurinn mįlsins er sį aš ekki viršast vera nein naušsynleg tengsl milli tiltekinna gešshręringa og tiltekinna skynjana. Žaš er einfaldlega engin kennd til sem lżsa mį meš įkvešnum hętti sem glešikenndinni, reišikenndinni eša óttakenndinni. Stundum getur einstaklingur naumast kyngt vegna gešshręringar, stundum vegna žess aš hann er aš skręlna af žorsta. En munnžurrkurinn er einn og hinn sami. Merkar lķfešlisfręšilegar rannsóknir hafa stutt žessa nišurstöšu: Sjįlfbošališum var gefinn ótępilegur skammtur af adrenalķni um leiš og žeim var talin trś um aš tilefni vęri aš skapast til mikillar gešshręringar. Og žįtttakendur fundu allir til sterkra kennda. En žeir höfšu ekki hugmynd um hver gešshręringin var fyrr en žeim var gefin ķ skyn trśleg įstęša (ekki efnisleg orsök) hamagangsins innra meš žeim. Sumum var žį sagt aš žau hefšu veriš rangindum beitt - žau fundu jafnskjótt til reiši; öšrum aš žau stęšu frammi fyrir hįska - žau fundu til ótta; hinum žrišju aš žau hefšu oršiš fyrir lįni - žau fundu til gleši. Žannig virtist ķ raun enginn lķfešlisfręšilegur munur vera į žessum žremur, aš mašur skyldi ętla gjörólķku, gešshręringum: reiši, gleši og ótta.

Ein villa skynkenningarsinna virtist vera sś aš horfa framhjį tilefnum gešshręringa og um leiš röklegu ešli žeirra. Žaš er meira en einfalt reyndaratriši aš viš finnum ekki til išrunar nema gagnvart einhverjum athöfnum sem viš höfum žegar framkvęmt og skömmumst okkar fyrir. Gęti žaš gerst einn góšan vešurdag aš mašur tęki upp į žvķ aš išrast ódrżgšra glępa - eša žeirra góšverka sinna śr fortķšinni sem hann er stoltastur af? Skynkenningin getur ķ raun ekki śtilokaš žessa kosti, svo fremi aš "rétta kenndin" geri vart viš sig. Fljótt į litiš viršist hins vegar mikil freisting til aš įlykta aš slķk undur séu ķ einhverjum skilningi ókleif, ef ekki ķ reynd žį aš minnsta kosti žannig aš žau geti ekki gerst hjį neinum rökvķsum einstaklingi.

Til frekari įréttingar alls žessa mį nefna aš manni getur skjįtlast um gešshręringar sķnar ķ skilningi sem ekki į viš um kenndir. Berum saman tvęr fullyršingar: a) "Ég hélt ég vęri svo hryggur žegar langamma geispaši golunni og eftirlét mér eigur sķnar, en nś er ég bśinn aš įtta mig į aš innst inni var ég himinlifandi" og b) "Ég hélt ég vęri meš tannpķnu ķ gęrkvöldi en nś er ég bśinn aš įtta mig į aš svo var ekki." Žaš sżnist fįtt athugavert viš fyrri fullyršinguna en sś sķšari er vęgast sagt mjög dularfull, nema hśn merki einfaldlega aš verkurinn sem ég hélt aš vęri tannpķna hafi įtt upptök sķn annars stašar: kannski ķ tannholdinu eša gómnum. Manni getur ekki skjįtlast um einbera kennd, eins og sįrsauka ķ munni; annašhvort finnur mašur til hennar eša ekki. Žaš er žvķ engin hending aš ljóšlķnur Siguršar Grķmssonar, "mér fannst ég finna til", hafa svo oft veriš hafšar ķ flimtingum. Bókmenntir heimsins eru hins vegar uppfullar af dęmum um fólk sem misskildi gešshręringar sķnar: villtist į įst og losta eša heilbrigšum metnaši og illgjarnri öfundsżki.

Aš lokum mį nefna um skilsmun kennda og gešshręringa aš hinar sķšarnefndu hverfa oft, en hinar fyrrnefndu ekki, žegar okkur uppljśkast nż sannindi. Ef ég įtta mig į žvķ aš velsęmisbrotiš sem ég hélt aš ég hefši framiš hafi ķ raun veriš fullkomlega višeigandi atferli žar sem žaš įtti sér staš hętti ég umsvifalaust aš finna til blygšunar vegna žess, aš minnsta kosti sé allt meš felldu um hugsun mķna. Einstaklingur sem vaknar eftir skuršašgerš meš sįran verk ķ fęti hęttir hins vegar ekki aš finna til hans um leiš og honum er sagt aš fóturinn hafi veriš numinn brott. Į móti vegur aš vķsu sś stašreynd aš fólk getur skynjaš sįrsauka sterkar eša veikar eftir žvķ hvaš žaš žekkir vel til orsaka hans. Žegar lęknirinn kvešur upp śr um aš stingurinn ķ kvišarholinu į mér sé vindverkur en stafi ekki af botnlangabólgu žį hętti ég aš gefa óžęgindunum jafnmikinn gaum og įšur, tek vart eftir žeim lengur. En žaš breytir žvķ ekki aš sé um raunverulegan lķfešlisfręšilegan verk aš ręša hverfur hann naumast viš žaš eitt aš heyra žessi glešitķšindi.

Af öllu framansögšu mį rįša aš žótt gešshręringum fylgi einatt, og jafnvel alltaf, einhvers konar kenndir žį séu gešshręringar ekki kenndir. Žaš var ķ raun réttri ekki annaš en žessi barnslega einfalda įlyktun sem į endanum kvaš skynkenninguna ķ kśtinn.

Atferšiskenning um gešshręringar

Vķkjum žį stuttlega aš atferšiskenningu um gešshręringar. Samkvęmt henni koma gešshręringar kenndum ekkert viš, og röklegum skilyršum ekki heldur; gešshręring er ekki annaš en tiltekiš lęrt atferšismynstur: Mašur er afbrżšisamur žegar hann bregst viš ytra įreiti meš žeim hegšunarvenjum, töktum, keipum og kenjum sem auškenna afbrżšisemi. Sama gildir svo um reiši, gleši, išrun o.s.frv. Hvaš gerist eša gerist ekki innra meš okkur er hins vegar aukaatriši.

Tvķžętt rök gegn žessari kenningu blasa viš: ķ fyrra lagi aš gešshręring geti aušveldlega įtt sér staš įn žess aš henni fylgi nokkurt sérkennandi atferši (hversu oft sem žetta tvennt kann aš haldast ķ hendur) og ķ sķšara lagi aš fólk sżni išulega af sér dęmigert atferši gešshręringar įn žess aš gešshręringin sjįlf sé fyrir hendi.

Fyrra atrišiš byggist mešal annars į žeirri einföldu alžżšuspeki aš margur beri djśpa und žótt dult fari. Reišur mašur hękkar einatt róminn, gnķstir tönnum og kreppir hnefa, en žaš viršist hępiš aš halda žvķ fram aš hann geti ekki veriš reišur įn einhverra (eša allra) žessara ytri merkja. Bregst mašur ekki einmitt stundum viš žveröfugt žvķ sem ętla hefši mįtt: sżnir hinum hataša yfirdrifna elskusemi og hinum elskaša kuldalegt žel? Og hvaš um ómešvitašar tilfinningar eša žann viljastyrk aš geta haldiš gešshręringum sķnum ķ skefjum? Freistandi vęri aš įlykta aš atferšissinnar villtust į algengum vķsbendingum um gešshręringar og ešli gešshręringanna sjįlfra. Žeir eiga žó žann śtveg aš segja aš reiši žurfi ekki endilega aš koma fram meš beinum reišilįtum; nóg sé aš viškomandi hafi tilhneigingu (nišurbęlda eša ekki) til slķkra lįta. En žessi višbįra rżrir óneitanlega skżringargildi kenningarinnar, nema žį aš unnt sé aš sżna fram į aš "tilhneigingin" birtist jafnan meš einhverjum męlanlegum hętti: smįgervum titringi, andlitskippum, vöšvaspennu eša žess hįttar. Vandinn er hins vegar sį aš slķkt hefur aldrei veriš leitt ķ ljós. Žvert į móti bera sjśklingar sem žolaš hafa algjöra vöšvalömun af völdum lyfsins curare aš žeir hafi engu aš sķšur fundiš til gešshręringa.

Sķšari rökin gegn atferšiskenningunni varša lįtalęti. Gamalt ķslenskt mįltęki segir aš ekki séu allir jafnhaltir og žeir hinkra. Sé reiši sama og įkvešiš atferšismynstur hvaš žį um žann sem lęst vera reišur meš žvķ aš gnķsta tönnum, kreppa hnefa og žar fram eftir götunum, en er žaš ķ raun og veru ekki? Žaš sżnist śtilokaš aš greina žar į milli veruleika og uppgeršar nema meš skķrskotun til hugarįstands - žess haldreipis sem atferšissinnarnir hafa sjįlfir skoriš į. Ef svar žeirra er hins vegar aš upp komist svik um sķšir, lįtalętin séu aldrei meir en ómerkilegur leikaraskapur sem aušvelt sé aš sjį ķ gegnum, žį kunna fagurfręšileg rök allt ķ einu aš skipta mįli. Og žar segja sumir aš góšir leikarar hafi fyrir löngu kvešiš upp hinn endanlega daušadóm yfir atferšiskenningunni um gešshręringar.

Vitsmunakenning um gešshręringar

Varast ber aš spretta of gįleysislega į böndin milli gešshręringa annars vegar, kennda og atferšis hins vegar. Dęmigerš gešshręring er vissulega knżtt viš hvort tveggja. En um leiš er hśn annaš og meira en einber kennd eša einbert atferši. Žetta eru fylginautar hennar - en hver er hśn sjįlf?

Samkvęmt vitsmunakenningu (e. "cognitive theory") skiptir höfušmįli aš gera sér grein fyrir ešlismun kennda og gešshręringa. Kenndirnar hafa enga tilvķsun utan sjįlfra sķn; naušsynlegt og nęgilegt skilyrši žeirra er žaš eitt aš vera skynjašar sem slķkar. Gešshręringarnar hafa hins vegar "stefnu" eša "višfang" sem vķsar śt į viš. Aš segjast vera reišur, punktur og basta, er ķ raun ekki annaš en stytting į žvķ aš segjast vera reišur viš einhvern, vegna einhvers. "Ég er sįrreišur viš žig aš žś skyldir dirfast aš męta drukkinn ķ afmęliš mitt!" gęti ég sagt viš mįg minn. Tökum eftir žvķ aš tilefni eša višfang reišinnar žarf ekki naušsynlega aš vera hiš sama og orsök hennar. Kannski varš ég reišur viš aumingja manninn af žeirri orsök einni aš ég var illa fyrir kallašur: hafši ekki sofiš dśr nóttina fyrir afmęliš. Og žaš aš hann birtist drukkinn ķ veislunni hefši getaš kallaš fram reiši viš einhvern annan, til dęmis systur mķna aš hśn skyldi giftast öšrum eins lśša. Kenndir (til dęmis lķkamlegur pirringur vegna svefnleysis eša vellķšan eftir góšan mįlsverš) geta žannig į stundum skapaš sér tilefni, eša eins og Siguršur Nordal oršaši žaš eitt sinn svo skemmtilega: sest "į žau tilefni, sem viš hendina eru, eins og hręvareldar į siglutré, en svo lķtur śt eins og siglutrén hafi framleitt logann."

Žetta breytir žó ekki žvķ aš gešshręring, svo sem reiši mķn viš mįginn ķ dęminu aš ofan, er jafnraunveruleg žó aš orsökin hafi veriš einhver allt önnur en hegšun hans sjįlfs. Žaš vęri blekking ef ég segši viš hann daginn eftir aš ég hefši ekki raunverulega veriš reišur heldur svefnlaus. Ég var reišur. Hins vegar gęti ég bešiš hann afsökunar meš žvķ aš kannast viš aš reiši mķn hafi veriš įstęšulaus eša óvišeigandi (sjį sķšar): "Vitaskuld var ekkert athugavert viš aš žś męttir góšglašur ķ veisluna; žarna var hvort eš er annar hver mašur ķ kippnum."

Hugleišingar af žvķ tagi sem hér hafa veriš fram bornar uršu stofninn aš svokallašri vitsmunakenningu er bylt hefur hugmyndum manna um gešshręringar sķšustu tvo til žrjį įratugi. Vitsmunakenningin leysti aš mörgu leyti śr lęšingi stašnaša umręšuhefš. Eins og flestar "nżjar" fręšikenningar byggist žessi žó į gömlum grunni. Sį grunnur var mešal annars lagšur af Stóuspekinni grķsku, en žar var žvķ haldiš fram aš gešshręringar okkar vęru af ętt dóma eša skošana, ekki kennda. Į tęknimįli nśtķmaheimspeki er komist svo aš orši um žaš ešli gešshręringanna aš beinast śt į viš aš žęr hafi yršanlegt inntak ( e. "propositional content"): žęr séu um eitthvaš ķ hinum ytra heimi sem taka megi hugartökum. Stašhęfingin: "Ég er reišur viš Jón fyrir aš hafa tekiš bķlinn minn" felur ķ sér aš Jón hafi beitt mig einhverjum rangindum (Siša)dómurinn sem reiši mķn ber meš sér er ekki dómur um reišina. Hann viršist ķ einhverjum skilningi vera sjįlf reišin.

Ķ fyrstu var fundiš aš žvķ aš vitsmunasinnar um gešshręringar einblķndu į skynsemisešli gešshręringanna en gleymdu viljažęttinum. Vit įn vilja skapar ekki gešshręringu. Ef mér stendur į sama žótt Jón steli bķlnum mķnum žį reišist ég ekki viš hann žó aš ég haldi aš hann hafi gert žaš. Flestir vitsmunasinnar hafa nś innlimaš žennan viljažįtt ķ kenningu sķna: Gešshręringar eru skošanir, blandnar sterkri hvöt, žrį eša löngun, segja žeir. En hvaš žį meš sjįlfan hrifvakann, žaš sem į endanum "hręrir gešiš"? Er ekki hugsanlegt aš bęši vit- og viljaskilyršiš sé uppfyllt, ég trśi žvķ aš Jón hafi tekiš bķlinn ófrjįlsri hendi og mér sé aš auki mjög annt um aš eigur mķnar séu lįtnar ķ friši, en ég fyllist samt engri reiši: ég sé annašhvort svellkaldur eša sinnulaus? Varla vęri hęgt aš lżsa slķku įstandi sem gešshręringu; og er žvķ ekki reiši-kenndin einnig naušsynleg? Eitt mögulegt svar viš žvķ er aš kenndin hljóti žegar aš vera gefin ķ ešli viljans sjįlfs. Hugmyndin um ófullnęgša löngun (žrį, hvöt) įn nokkurrar ófullnęgju stendur žannig völtum fęti. Hversu "sinnulaus" getur löngun veriš og samt talist löngun? Ef mér er skķtsama žótt Jón steli bķlnum hvernig er žį hęgt aš halda žvķ fram aš ég hafi haft löngun til žess aš honum yrši ekki stoliš? Nei, ófullnęgš löngun skapar ófullnęgjukennd; žaš er raunar sannleikskorniš ķ skynkenningunni hér aš framan. Hitt er svo annaš mįl aš sś kennd getur veriš bęld eša ómešvituš og tekiš į sig żmsar ólķkar myndir, žvķ eins og bent var į eru engin naušsynleg tengsl milli tiltekinnar gešshręringar og tiltekinnar kenndar eša kennda.

Önnur algeng mótbįra gegn vitsmunakenningunni er žessi: Žaš er aš vķsu rétt aš ótti byggist yfirleitt į žeirri skošun okkar aš hętta sé į feršum, reiši į žeirri skošun aš viš höfum veriš órétti beitt o.s.frv. En stundum gerist žaš aš gešshręring fer ķ bįg viš rökstuddar skošanir okkar. Vissulega kann hśn žį aš vera órökvķs, en enginn hefur heldur sżnt fram į aš rökvķsi sé naušsynlegt skilyrši gešshręringar. Gott dęmi um žetta er kóngulóahręšsla hjį fólki sem alls ekki hefur žį skošun aš kóngulęr séu hęttulegar, veit meira aš segja fullvel aš žęr sem skrķša um móa į Ķslandi eru saušmeinlausar.

Sumir vitsmunasinnar svara žessari mótbįru meš žvķ aš gera greinarmun į višhorfum og skošunum og telja gešshręringar byggjast fremur į hinu fyrrnefnda: "horfi okkar viš hlutunum" fremur en beinum skošunum um žį. Ašrir telja aš mašur geti aušveldlega ķ senn haft žį skošun aš kóngulęr séu hęttulegar og aš žęr séu žaš ekki, hin fyrri sé žį ašeins nišurbęld og ómešvituš en brjótist fram viš tilteknar ašstęšur. Samkvęmt žvķ er kóngulóahręšsla įkvešin tegund af sjįlfsblekkingu.

Viš skulum ekki dvelja lengur viš slķk įlitamįl en gefa okkur aš žrįtt fyrir allt sé kjarni vitsmunakenningarinnar traustur: Gešshręringar eru viljatengd višhorf eša skošanir; žęr eru hįšar viti (višhorfi eša skošun) og vilja (löngun eša hvöt, mešfęddri eša lęršri). En um leiš og viš höfum samžykkt žetta blasir annaš viš: Hin rótgróna hugmynd um ešlismun gešsmuna og vitsmuna viršist fallin af stalli. Gešsmunirnir (eša aš minnsta kosti gešshręringarnar) eru žrungnir af vitsmunum, alveg į sama hįtt og vitsmunavélin er knśin įfram af glóš tilfinninga og ešlishvata. Tvķešli mannsins, sem skynsemisveru og įstrķšužręls, viršist blekking ein.

Įbyrgš į gešshręringum

Einhverjum tortryggnum lesenda kunna nś žegar aš hafa flogiš ķ hug eftirfarandi andmęli: Ef marka mį vitsmunakenningarnar žį er skošun eša višhorf naušsynlegur žįttur allra gešshręringa. En žaš aš hafa skošun eša višhorf er ķ vissum skilningi aš fella dóm. Aš fella dóm er athöfn. Athafnir eru į valdi okkar; žęr eru įkvaršašar af okkur sjįlfum og viš berum įbyrgš į žeim. Og žį eru gešshręringarnar lķka į valdi okkar og įbyrgš. En hér, segši tortryggjandinn, hljóta vitsmunasinnarnir aš hafa hlaupiš į sig. Grķpiš einfaldlega nęstu ęvisögu eša skįldrit śr bókaskįpnum ykkar og horfist ķ augu viš veruleikann. Žar lesiš žiš ekki um fólk sem velur sér gešshręringar eins og žaš kaupir ķ matinn. Nei, ķ bókmenntunum, alveg eins og ķ daglega lķfinu, rennur fólki ķ skap, žaš er slegiš ótta, yfirkomiš af harmi eša frį sér numiš af gleši. Er ekki gešshręring eitthvaš sem įfellur okkur, sem steypist yfir okkur śr stįlheišu lofti, fremur en sjįlfvalin athöfn? Andmęlandinn gęti aš vķsu vel fallist į aš žaš stęši upp į okkur aš reyna aš temja hin ytri merki gešshręringanna undir ok velsęmisins: lįta ekki į žeim bera nema ķ hófi. En honum žętti žaš ugglaust frįleit skošun aš viš gętum boriš įbyrgš į tilvist gešshręringanna sjįlfra, žar sem žęr kraumušu og bullušu ķ išrum sįlarlķfsins.

Žessum andmęlum var ķ raunar žegar svaraš fyrir 2300 įrum ķ Sišfręši Nķkomakkosar eftir Aristóteles. Žar ręšir Aristóteles jöfnum höndum um sišferšisdygšir og gešshręringar. Kenning hans er sś aš hverjum verši žaš aš list sem hann leikur. Viš veršum réttlįt meš žvķ aš breyta einlęgt į réttlįtan hįtt, öfundsjśk ef viš höfum leyft okkur aš öfundast nógu oft śt ķ ašra o.s.frv. Kjarni mįlsins er sį aš žótt ranglįtu og öfundsjśku mennirnir kunni aš vera ófęrir um žaš aš vinna bug į žessum hneigšum sķnum žį beri žeir įbyrgš į žeim vegna žess aš žeim stóš upphaflega til boša aš verša ekki slķkir menn. En hvaš merkir žaš aš viš veršum réttlįt meš žvķ aš velja leiš réttlętisins - hljótum viš ekki žegar aš hafa veriš réttlįt fyrst viš įkvįšum aš velja hana? Žetta er mótbįra sem Aristóteles veltir sjįlfur fyrir sér og svar hans er ofurešlilegt: Ręktun dygšanna hefst meš uppeldinu: "Af žeim sökum skiptir ekki litlu mįli", segir hann, "hverju viš venjumst frį blautu barnsbeini, heldur miklu og reyndar öllu." Hér mį lķka minnast oršanna śr Grettlu: "Engi mašur skapar sig sjįlfur." En sé raunin žessi erum viš žį įbyrg fyrir hneigšum okkar eftir allt saman? Veršum viš ekki aš skrifa žęr į reikning foreldra okkar og annarra uppalenda?

Uppeldi skiptir vissulega miklu mįli, en smįm saman žroskast žó meš okkur sjįlfstęš dómgreind til aš meta žaš sem viš höfum įšur vanist į. Žannig "erum viš [sjįlf] į vissan hįtt samsek um hneigš okkar", eins og Aristóteles kemst aš orši. Aš drekka ķ sig ķ ęsku hinar réttu dygšir og gešshręringar er ķ mesta lagi naušsynlegt en ekki nęgilegt skilyrši dygšugs lķfernis į fulloršinsaldri. Sem fulltķša einstaklingur veršur mašur ekki ašeins dęmdur af verkum sķnum, eša hinum ytri merkjum gešshręringanna, heldur af žvķ hvort verkin og tilfinningarnar séu til komin į réttan, sjįlfvalinn hįtt. Žaš eru nįkvęmlega žessi sannindi sem enduróma ķ vitsmunakenningu nśtķmans: Aš svo miklu leyti sem gešshręringar okkar fela ķ sér skošanir, og aš svo miklu leyti sem viš berum įbyrgš į skošunum okkar, žį berum viš einnig įbyrgš į gešshręringunum.

Sį tķmi kann aš koma ķ lķfi flestra manna aš róttęk breyting į hneigšum til einstakra gešshręringa reynist žeim ofviša. Hambrigšafimina žrżtur og menn verša fangar gešshręringa sinna. En žrįtt fyrir žaš mį eigna hinum "stöšnušu" įbyrgš į eigin gešshręringum. Įstęšan er sś aš žeir eru įbyrgir fyrir žvķ hvernig persónur žeir uršu: į hvern hįtt žeir leyfšu sjįlfum sér aš žróast, hvaš žeir geršu śr sér.

Višeigandi og óvišeigandi gešshręringar

Standist sś kenning sem reifuš hefur veriš hér aš framan žį hefur hśn talsvert afdrifarķkar afleišingar fyrir mat okkar į gešshręringum: hvort žęr séu višeigandi eša ekki. Ķ sem stystu mįli mį segja aš meginįlyktunin sé sś aš slķkt mat, jafnt röklegt sem sišlegt, eigi fullkominn rétt į sér. Viš getum lofaš gešshręringar manna og lastaš, rétt eins og viš lofum og löstum dygšir žeirra og lesti. Kannski vęri réttara aš segja: ašrar dygšir žeirra og lesti, žvķ lķkt og fram hefur komiš sló Aristóteles žessum skapgeršareinkennum nįnast ķ einn bįlk. Aš ósekju mį hér enn staldra ögn viš kenningu hans um žaš efni.

Mergurinn mįlsins hjį Aristótelesi er sį aš allt eigi sinn staš og tķma. Breytni er žį og žvķ ašeins dygšug aš hśn sé aušsżnd viš réttar kringumstęšur. Į sama hįtt segir Aristóteles aš gešshręringar eigi aš laga sig aš samhenginu. Ef vel į aš vera eigum viš aš finna til žeirra gagnvart réttum einstaklingi, į réttum tķma og ķ réttum męli; gešsveiflurnar mega hvorki vera of įkafar né of daufgeršar. Aftur er varasamt aš tala um dygšir og gešshręringar žvķ aš samkvęmt Aristótelesi er snar žįttur dygšanna tilfinningalegs ešlis. Hugrekki felst žannig mešal annars ķ žvķ aš vera hvorki of- né ónęmur į hęttur.

Einna athyglisveršust er umręša Aristótelesar um žęr gešshręringar sem sķst eiga upp į pallboršiš hjį fólki, aš minnsta kosti ķ orši. Aristóteles vill halda opinni vök žvķ til sönnunar aš żmsar žeirra séu lofsveršar upp aš vissu marki, ž.e.a.s. svo lengi sem mašur viršir mešalhófiš milli allra öfga. Til dęmis er sį eiginleiki aš geta ekki meš nokkru móti reišst ekki kostur heldur löstur ķ fari manns, žvķ:

žeir sem reišast ekki vegna žess sem skyldi teljast kjįnar og einnig žeir sem reišast ekki eins og skyldi eša žegar skyldi eša žeim sem skyldi. Menn halda aš slķkir menn skynji hvorki né kenni til og fyrst žeir reišist ekki beri žeir ekki hönd fyrir höfuš sér. Žaš er žręlshįttur aš lįta sér lynda móšganir ķ garš sjįlfs sķn og vina sinna.

Sams konar rök gętu svo gilt um ašrar gešshręringar sem fęstir lķta jįkvęšum augum, žar į mešal afbrżšisemi. Žaš er furšu vištekin skošun aš sé į annaš borš hęgt aš hafa įhrif į slķkar gešshręringar žį beri okkur aš uppręta žęr. Žvert į móti, segir Aristóteles: Žęr žjóna einnig sķnum tilgangi svo fremi aš viš fįum žeim rétta stefnu. Farsęldin felst ķ eflingu žeirra kosta sem stušla aš įgęti okkar į hverju sviši; tryggja vöxt og višgang mannsins. Og ef viš vanrękjum aš rękta alla flóru tilfinningalķfsins, lįggróšurinn jafnt sem skrautplönturnar, žį nįum viš ekki aš žroskast og dafna, komumst ekki til manns. Žessi alhliša mannrękt er žungamišjan ķ dygšasišfręši Aristótelesar, sem raunar hefur gengiš ķ mikla endurnżjun lķfdaganna, samhliša vitsmunakenningunni um gešshręringu, nś į allra sķšustu įrum.

Ķ anda Aristótelesar og vitsmunakenningarinnar mį žvķ setja fram eftirfarandi reglu um mat gešshręringa: Gešshręring er višeigandi žį og žvķ ašeins aš višfang hennar eša tilefni réttlęti hana. Žannig geta veriš tvenns konar meginbrestir ķ gešshręringum okkar: Žęr geta veriš órökvķsar eša ósišlegar. Gešshręring er órökvķs ef višhorfiš sem hśn byggist į stangast į viš ašrar rökstuddar, skynsamlegar skošanir (til dęmis hjį manni sem tekur aš išrast ódrżgšra glępa) eša hśn er byggš į fölskum forsendum žar sem viškomandi hefši įtt aš vita betur. Afbrżšisemi er stundum af žessu tagi: Eiginmašurinn dregur umsvifalaust žį įlyktun aš eiginkonan sé honum ótrś žegar hśn kemur hįlftķma of seint heim śr vinnunni - og fyllist afbrżšisemi - žó aš hann hefši getaš gengiš śr skugga um žaš meš hęgu móti aš saga hennar um sprungiš dekk stóš heima. Ķ žennan flokk myndu einnig falla żmiss konar sjśklegar gešshręringar žó aš skilin milli žess aš vera sjśkleg eša einungis órökvķs ķ žessu sambandi séu fremur óljós: Er sektarkennd barns sem kennir sjįlfu sér um aš foreldri žess veikist af krabbameini sjśkleg eša einungis órökvķs? Ef til vill skiptir žaš žó minna mįli en hitt aš bregšast žarf viš slķkri gešshręringu barns į višeigandi hįtt. Į hinn bóginn kann gešshręring svo aš vera ósišleg žó aš hśn sé rökvķs: Hśn getur veriš of sterk eša veik, mišaš viš tilefniš, eša yfirskyggt ašrar og ešlilegri gešshręringar. Žaš er til dęmis ofurešlilegt - rökvķst - aš reišast yfirmanni sķnum ef hann sżnir manni fyrirlitningu, en ósišlegt aš lįta reišina blinda hugskot sitt svo aš mašur bjargi ekki lķfi hans ef hann er ķ hįska staddur. Sķšan getur gešshręring vitaskuld veriš hvort tveggja ķ senn, órökvķs og ósišleg, og jafnvel er ekki śtilokaš aš hśn sé sišleg žó aš hśn sé órökvķs; tilfinningin vęri žį af hendingu sišlega višeigandi viš einhverjar ašstęšur žó aš hśn hafi oršiš til meš órökvķsum hętti.

Žrįtt fyrir žann greinarmun sem hér er geršur į rökvķsum og órökvķsum gešshręringum mį segja aš ķ vissum skilningi séu žęr allar röklegs ešlis. Hvort tveggja er aš žęr byggjast į skošunum eša višhorfum sem eru yršanleg og hitt aš frį nįttśrunnar hendi viršist tilgangur žeirra sį aš aušvelda okkur aš komast af ķ heiminum. Žessi tvenns konar skilningur į rökvķsi er sambęrilegur viš aš segja aš vitanlega kallist allir sem rķša śt hestamenn, en hins vegar sé ekki allt jafnvakurt žótt rišiš sé.

Hagnżtar afleišingar

Vitsmunakenningin um gešshręringar, sem hér hefur veriš reifuš, afneitar ešlismun skynsemi og tilfinninga og lķtur į gešshręringar sem ešlilegt tęki mannsins til aš nį festu og jafnvęgi ķ ótryggum heimi. Hśn lķtur į viškvęmnina sem hluta af manndómnum og bošar aš allt uppeldi og fręšsla hljóti aš fela ķ sér kennslu ķ og um gešshręringar. Hśn bendir okkur į aš gešshręringar byggist į skošunum og višhorfum sem megi meta - gagnrżna, endurskoša eša styrkja - meš skynsamlegri ķhugun. Hśn fagnar fjölbreytni tilfinningalķfsins meš žeim rökum aš žvķ fleiri glugga sem sįlin opni, žeim mun meiri lķkur séu į aš sólin nįi aš skķna žar inn. Hśn vill ekki śtrżma gešshręringum heldur samręma žęr lķfsstefnu mannsins žannig aš tilvera hans megi verša sem heildstęšast listaverk.

Af vitsmunakenningunni mį draga żmsar hagnżtar įlyktanir. Hśn vekur bjartsżni um aš hęgt sé aš hafa meiri įhrif į tilfinningalķf sjįlfra okkar, og žó einkum barna og unglinga, en įšur var tališ. Kennsla um tilfinningar er žannig smįm saman aš öšlast stęrri sess ķ hvers kyns uppeldis- og kennaramenntun og ķ bókinni Tilfinningagreind, sem oršiš hefur metsölubók vķša um heim, fęrir Daniel Goleman rök aš žvķ aš stjórn į eigin tilfinningum, žannig aš žęr verši "višeigandi" ķ merkingunni hér aš ofan, sé mikilvęgasti lykillinn aš įrangri fólks ķ lķfi og starfi.

Vitsmunakenningin vekur einnig vonir um aš hęgt sé aš nį valdi į alls kyns óvišeigandi og óešlilegum gešshręringum, "lįta žęr taka sönsum". Miklu skiptir ķ žvķ sambandi aš fį fólk til aš tjį gešshręringar sķnar, meš oršum eša į annan hįtt. Til dęmis hefur gefist vel aš lįta barn sem žjįist af órökvķsri sektarkennd vegna veikinda foreldris sķns tjį žessa gešshręringu ķ myndum. Eftir žaš er hęgt aš vinna meš gešshręringuna sem hverja ašra ranga skošun sem žarf aš breyta. Žetta eru "góšu fréttirnar", ef svo mį aš orši komast. "Slęmu fréttirnar" eru hins vegar žęr aš erfišar gešshręringar eru, samkvęmt vitsmunakenningunni, meira en kenndir eša "gufur śr innri kötlum" sem ganga sjįlfkrafa yfir meš tķmanum. Gešshręring breytist ekki, fremur en ašrar skošanir, nema nż taki viš. "Megindleg" įhrif į óvišeigandi gešshręringar (aš draga śr ofsa žeirra, drepa žeim į dreif, halda žeim ķ skefjum, bķša uns žęr lķša hjį) reynist žannig ekki varanleg lausn heldur hrossalękning, žvķ aš skošanirnar sjįlfar hverfa ekki heldur setjast ķ besta falli aš ķ undirvitundinni ķ staš žess aš žjį okkur dagsdaglega. En žęr geta brotist fram aftur žegar minnst varir (sbr. kóngulóarhręšslan er fyrr var nefnd) og gert okkur andlega eša lķkamlega skrįveifu.

Kristjįn Kristjįnsson, heimspekingur

Til baka

Prentvęn śtgįfa 

Skošanakönnun

Hefur ślit lķkama žķns mikil įhrif į hvernig žér lķšur meš sjįlfa/n žig ?
Svarmöguleikar

Skrįning į póstlista

Tölvupóstfang
Skrįšu žig į póstlista persona.is til aš fį fréttir og tilkynningar frį okkur ķ framtķšinni.